| „Artuma“ 2012 m. balandis
Šis mogus prie pat kar gim viename i graiosios Dzkijos kaim. Moksi, augo, patyr nalaiio dali. Nuo maums inojo, kuo nori bti, tad to ir siek. Pasiek. Paskui dirbo ne tik savo tiesiogin darb, bet ir tai, k liep sin, meil Dievui, monms ir tvynei. Gyveno milinikoje tampoje, prajo gulag msmal, pergyveno visa, k su monmis darydavo KGB. Nepalo. mogus, ilaiks ties stubur, orum, visas priesaikas, priesakus ir iliks nepalautas nei tada, juodais sovietiniais laikais, nei dabar, kai ant jo bulvarin spauda vis dar bando upilti purvo. Nelimpa!
Tas mogus – Sigitas Tamkeviius. Kovo mnes sukako 40 met nuo tada, kai jis pradjo leisti „Lietuvos Katalik Banyios kronik“, o baland Kauno arkivyskupas metropolitas, Lietuvos Vyskup Konferencijos pirmininkas venia savj kunigysts 50 met jubiliej. Ta proga „Artuma“ pakalbino ne Banyios hierarch, o tiesiog mog vardu Sigitas.
Praom papasakokite apie savo Mam.
Kaip gaila, kad a taip anksti jos netekau... Ji buvo labai gera mama. Turbt visi vaikai taip sako apie savo mamas, bet manoji i tikro buvo ypatingai gera. Be to, labai pamaldi. Kas sekmadien, savaime suprantama, eidavo banyi, bet ir iaip daug melsdavosi. I vaikysts liko toks prisiminimas: grusi i v. Mii Mama sako: „Mano irdyje yra Dievas.“ A, vaikas, tuomet nesupratau, k tai reikia, o ji, be abejo, norjo pasakyti, kad prim v. Komunij.
Niekada nepastebjau, kad tarp jos ir tvo bt piktum. Santykiai visada buvo geri. Niekada negavau nuo Mamos kail, nors buvau iek tiek idyks, nes esu pagrandukas.
Kai mir, man, paaugliui, einaniam tryliktuosius, buvo didiul tragedija, j labai sunkiai igyvenau. Buvau pakankamai didelis, kad inoiau, kas yra mama. Kai mir nuo vio, jai tebuvo 51-eri.
Prisiminkite savo vaikysts namus.
Augome keturi broliai, sesers neturjau. Gyvenome nedidelje kaimo pirkelje plkto molio asla. Joje tebuvo viena patalpa, ir viskas vienoje – virtuv su duonkepe krosnimi, miegamasis, valgomasis, o iem per didelius alius atitverdavo kamp net ir avims.
Mano vaikysts metais gyvenome daugiau nei kukliai. Kai po pradins mokiausi vidurinje, man miestelyje pas pastamus inuomodavo kambar, o duodami maisto kaip didiausi gardumyn ddavo sacharino, kad pasidaryiau i duonos ir vandens sald mutin. Saldainiams, 100 g bonbonki padukli, pinig gaudavau itin retai. Tada bdavo tiesiog vent! Taiau viskas rods natralu ir net negalvojau, jog ia kakoks vargas.
Mokytis man seksi ir jutau tv nor, kad siekiau mokslo. Broliams seksi silpniau, tad gijo profesijas ir toliau nesimok.
Kokia gamta supo Js tvik?
Gamta ten nuostabi. Gyvenome pamikje. Greta vienas eeras, toliau kitas, kalnai, kalneliai. Labai graus Dzkijos kampelis netoli Seirij Nemuno pus.
O mokykla?
Mokykla buvo u 8 km, taigi, atuoni vien pus ir tiek pat atgal. Tada atrodydavo, jog t atstum gali bgte nubgti, jei, aiku, ne iema.
Nuo ankstyvos vaikysts svarstome: kuo bsiu?
Mano vaikyst buvo susijusi su Banyia. Nors laikai ir sovietiniai, bet tame krate vaikus kunigai mok. Septynmet mane katechezs mok kakokia moteris. Po met mok klierikas, parengs mane galutinai. Tada atlikau ipaint, prijau v. Komunijos. Tas pats klierikas man pasil patarnauti v. Miioms, jei imoksiu lotynik ministrantr. Imokau ir kas sekmadien patarnaudavau. Eidavau ipainties, priimdavau v. Komunij.
Syk Mama sako: „Slapstosi vienas kunigas. A nuvesiu tave pas j ir patarnausi jam Miioms.“ Tai buvo rizikingas ingsnis, nes toks nedidelis vaikas, nors ir persptas, galjau iplepti. Tas kunigas – salezietis Antanas Skeltys. Paintis su juo ir nulm, kad man nekilo nor tapti laknu, gydytoju ar gaisrininku. Kun. Antanas Skeltys buvo ne tik puikus pedagogas, daug reik ir jo asmeninis pavyzdys. Antras reikmingas man mogus buvo parapijos klebonas istorikas Jonas Reitelaitis. Didiausi vent igyvendavau gavs leidim pasirausti jo bibliotekoje. Kopiomis laipiodavau prie virutini lentyn, rinkdavausi knygas ir nedavau jas namo skaityti. Pats klebonas irgi buvo tak darantis asmuo. Tad gyvenimo krypties pasirinkim ir nulm tie du kunigai bei knygos.
Pakalbkime apie baim ir drs. Baim yra natrali reakcija pavoj, o drsa – baims ieliminavimas, j kontroliuojant ir sutvardant. Ko nors kada nors bijo kiekvienas psichikai sveikas mogus.
Vaikystje tekdavo tamsoje eiti mokykl arba grti i jos. Kelias ved per krmus, mikelius. Baims bdavo, bet tekdavo j nugalti. Kitoki baim pirm kart pajutau, kai anksti ryt atjs klas radau apverst Stalino portret ir ant jo prilipdyt proklamacij, raginani mones neiti balsuoti. Su kitais vaikais pasakme apie tai mokytoj kambaryje. Nepaisant to, mane, tada atuntok, ikviet KGB bstin ir apkaltino, kad proklamacij priklijavau a. Kai miau dievagotis, jog a ia niekuo dtas, pagrasino duosi kail, o tada, girdi, ir ne tokie prisipasta. Galiausiai pamat vaik esant nekalt ir paleido. Tada a jau buvau visko prisiklauss, mats turgaus aiktje suguldyt nuudyt partizan kn, todl ir nusigandau ne juokais. Tai buvo mano pirmas susidrimas su represinm struktrom.
Vaikysts baimi nugaljimas – puikus pasiruoimas ateiiai, imokstant jas perengti. Vliau su baime imokau nesunkiai susidoroti. Bnant kunigu, leisdavo mokyti tik du vaikus, o a mokydavau tiek, kiek ateidavo, – 15, 20 ar 30. Bdavo iek tiek baims, bet j nesunkiai nugaldavau. Prajus dar kuriam laikui, jau leidiant „Kronik“, ji tapo netgi naudinga, nes taip pajusdavai pavoj. Jeigu baim imoksti veikti, tada viskas gerai.
Kokia mogaus savyb Jums yra pati atgrasiausia?
Manau, ta, kai mogus turi daug puikybs ir visus mato blogus, o save neklystant. Su tokiais monmis susidrus esti labai sunku. Turint kit yd, pavyzdiui, pomg gerti, moralin netvark ir pan., yra daug lengviau prisikelti, nei i puikybs. Tai inau i ilgos kunigikos patirties. Taiau Viepats yra gailestingas ir kartais leidia ipuikliui kakta atsitrenkti koki sien, kad mogus atsitokt. Kitaip ji sunkiai pagydoma.
Kaip ms dienomis galima pasitikti monmis? Ar pasitikti verta tik tais, kurie aplinkybi ir gyvenimo patikrinti, gal galima pasitikti tiesiog intuityviai?
Leidiant „Kronik“ teko dirbti su daugybe moni. Vieni j buvo pastami, kiti – ne. Kakas pasilydavo, kad tai tas gal tikt atsakingam darbui. Turbt esu gims po laiminga vaigde, bet beveik neapsirikdavau. Tiesa, buvo atvejis, kai prie dauginimo darb dirbusi sesel suimta kak prasitar. Ja pasitikjau, bet, neinia kodl, maiau, negu kitais. Savo prisiminimuose paraiau, kad net KGB man sak: „Esi laimingas avantiristas, sugebjs sutelkti alia savs tokius mones, kurie suimti net paaliav gynsi tavs nepastantys.“
Kas Jums gyvenime buvo autoritetai?
Didiulis autoritetas buvo tvas Prancikus Masilionis SJ. Niekas man nra veds toki rekolekcij kaip jis. Tai buvo besimokant seminarijoje. Autoritetai buvo vyskupai Sladkeviius ir Steponaviius, itikimybs Banyiai gyvas pavyzdys. Galiau suskaiiuoti vis eil kunig i Jzaus Draugijos, kurie dirbo nepaisydami draudim ir pavoj. Beje, tai buvo viena i prieasi, kodl nujau Jzaus Draugij.
Kokie didiausi Js norai isipild ir kokie – dar ne?
Na, nesakyiau, kad esu turjs koki ypating nor. Buvo laikas, dar sovietmeiu, kai labai norjau nuvaiuoti kur nors Vakarus. Matyt, to noro bta tokio stipraus, kad lageryje susapnavau, jog esu... Amerikoje! Pabudau lygiai tokios pat palaimingos bsenos, kaip ir susapnavs, kad einu per Simno banyi. Taip norjosi pamatyti, kaip mons gyvena laisvame pasaulyje!
Norjau kunigysts ir tapau kunigu. Vyskupysts niekada nesiekiau. Tiesiog kardinolas parvaiavo i Romos, pasiauk mane ir pasak: „Tave nominavo vyskupu“, nors iki to jokios kalbos apie vyskupyst nebuvo. Be to, norjau visada tarnauti siningai ir kiek leidia mano galimybs gerai.
Ir dar noriu, kad ir Aminybje bt gyvenimas su Viepaiu.
Jei btume gyven ne komunizmo tamsoje, o normalioje alyje, kaip sivaizduojate savo kunigyst?
Jei taip bt, pirmiausia noriau pastudijuoti kur nors Romoje. Ideali kunigyst sivaizduoju kaip darb parapijoje su monmis. Didiausias kunigo komfortas yra tada, kai mons j myli, susiklosto labai geri santykiai. Tada bet kuris darbas bna mielas, lengvas. sivaizduoju save, – nesvarbu kokioje parapijoje, – bet su monmis dirbant sielovados darb. Vyskupo tarnyst neteikia komforto. Nortsi ir reikt daug k pakeisti, bet ne visada tai manoma.
Senstame... Kaip sivaizduojate savo kaip emerito gyvenim?
Daug apie tai negalvoju, nes neturiu kada. inau, kad jei Viepats duos sveikatos, darbo tikrai bus. Savo pdiniui po kojom nesimaiysiu. Jis turs linij, savo matym. Nors patirties turiu daug, bet su patarimais nesiskubinsiu. Nebent patarimo rimtai nors.
Kas Jums kelia nuotaik, avi?
Tremtini susirinkimai Ariogalos slnyje. Perj gulagus ir Sibir mons iliko linksmi, dainuoja. Jei toki daugiau turtume, gal ir Lietuva bt kitokia. Dar mane avi mons, kurie nepaisant sunkum daro gera, ir toki matau aplink save daug, tiek kunig, tiek ir pasauliei. Pridursiu, kad savo aplinkoje turiu mones, kurie udirba maiau nei pus to, kiek priklausyt, bet atkakliai ir pasiaukojamai dirba savo darb. Jie tikrai mane avi.
Js artimiausias darbas?
J jau pradjau. Tai nuolatinis diakonatas. Noriu j „pastatyti ant bgi“ ir kad eit priek. To reikia ne tik Kauno arkivyskupijai, bet ir kitoms.
Paskutinis klausimas: kodl neturite uns?
Šun esu turjs, ir labai ger. Šuo mane ilydjo kaljim. Prie ventoriaus vart budjo KGB automobilis, o a norjau nuo j pabgti per darus. Tuomet mano uo m taip siaubingai loti, nors niekada to nedarydavo. Matyt, jis jaut eimininko tamp ir nerim.
Turjau ir dog vardu Cerb. Kai atsiklaups melsdavausi, ji ateidavo ir tyliai atsiguldavo man ant koj. Nakt ji miegodavo koridoriuje, bet kas kelias valandas eidavo patikrinti, ar viskas gerai, ir vl tyliai ieidavo. Ryt tiksliai pusiau septint valand ateidavo adinti, net snukuiu baksteldavo: „Kelkis!“
Dabar manau, kad kurijoje nedert laikyti gyvno. Bet kai bsiu emeritas...
O gaila, kad neturite dabar! Dkoju u pokalb.
Su arkivyskupu Sigitu Tamkeviiumi SJ arba tiesiog su mogumi kalbjosi Vanda Ibianska. |